Lev Karsavin

Lev Karsavin (Levas Karsavinas) (1882–1952) gimė Petrapilyje (Sankt Peterburgas). Mokėsi Petrapilio universiteto Istorijos-filosofijos skyriuje, kur įgijo visuotinės istorijos magistro ir daktaro laipsnius. 1906–1921 m. Petrapilio institute ėjo docento ir profesoriaus pareigas, 1912–1921 m. buvo instituto inspektorius, 1921 m. – rektorius. Palikęs sovietinę Rusiją bandė įsitvirtinti Lietuvoje, 1928 m. dirbo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros ordinariniu profesoriumi. 1940 m. kartu su kitais humanitarinių ir socialinių mokslų krypties Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1930 m.) dėstytojais ir studentais perkeltas į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą (nuo 1944 m. Istorijos-filologijos fakultetas), čia iki 1946 m. dirbo Visuotinės istorijos katedros vedėju. 1946 m. pateikė pareiškimą atleisti iš  pareigų dėl sveikatos. Vilniaus universiteto istorijos tyrimų duomenimis, L. Karsavino pedagoginė veikla LKP(b) CK aukštųjų mokyklų sektoriaus buvo vertinama neigiamai už jo reiškiamas „antimarksistines pozicijas“. Atsiminimai apie L. Karsaviną ir jo šeimą leidžia numanyti jo pašalinimo iš universiteto faktą ir priežastis: „1945 m. dėl netinkamų politinių pažiūrų jam buvo uždrausta dėstyti visuotinę istoriją, bet leista skaityti estetikos istorijos kursą. Tais pačiais metais jį paskyrė Dailės muziejaus direktoriumi, bet netrukus pašalino iš universiteto ir iš Dailės muziejaus. Tai atsitiko dėl L. Karsavino atsisakymo balsuoti rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją tarybą, dėl sovietų okupacijos Lietuvoje pasmerkimo.“ 1944–1949 m. L. Karsavinas dirbo Vilniaus dailės muziejaus direktoriumi, buvo Vilniaus dailės instituto profesorius. 1949 m. suimtas ir ištremtas į Komiją, kur pagal galimybes tęsė tiriamąją ir kūrybinę veiklą. 1952 m. mirė Abezės lageryje.